- liūgnas
- 1 liū̃gnas sm. (2) žr. liūgas: 1. JI86 Po lytaus visur pilna liū̃gnų liūgnẽlių Krp. Pievose stovi liū̃gnai, matyt, lijo Grz. Kraujo liūgnai pribėgo LMD(Grz). 2. Ties tvarto durim baisiausias liūgnas Up. Gyvoliai turia bristi par tokį liūgną Up. Atsidarė liū̃gnai, negal nė išbristi Kv. 3. Kad eini, vis linguo[ja] velėna – liūgnas Tv. Anų pievos – vieni liū̃gnai Tl. Inzga kaip veršis, į liū̃gną įkritęs Užv. Kur žemė išpijusi, prie šaltinių, vadinas liū̃gnas J. Ežerai ilgainiui užželia vandens augalais, pavirsta pelkėmis, liūgnais ir pagaliau visai išdžiūva rš. Atsivėrė liū̃gnai Kv.
Dictionary of the Lithuanian Language.